Nežinau, kaip jaučiuosi apie „Sony“. Viena vertus, „PlayStation“ ir „PlayStation 2“ buvo puikios ir „PlayStation 3“ yra kietas. Kita vertus, jų įmonės į nešiojamą rinką geriausiu atveju yra labai geros ir jie yra žinomi, kai bando apeiti piratavimą. Ši naujienų bitė sėdi taip stipriai „kita“ ranka, kurią skauda.
„Sony“ pateikė patentą, kuriame nurodomas žaidimo žymėjimas atskiru vartotojo ID arba konsoliu ir stebima, kiek kartų kopija buvo pasiekta įvairiais šaltiniais. Technologija ir toliau riboja vartotojų ir konsolių kiekį, prie kurio galima pasiekti vieną kopiją. Trumpai tariant, jis gali visiškai panaikinti „naudotų žaidimų“ sąvoką, nes pavadinimai yra tik vieno naudotojo.
Tai nebūtinai yra technologija, kurią „Sony“ naudos, tačiau tai yra kažkas, ką jie turi - ir tai yra kažkas, kas verčia mane nerimauti dėl ateities.
Kaip kolektorius tai baisu. Jei ši technologija būtų prieinama ir naudojama devintajame dešimtmetyje, kaip turėčiau tęsti savo „Sega Saturn“ ir „PlayStation“ žaidimų kolekcijas? Jei ši technologija bus naudojama ateityje, kaip kolekcionieriai ir žaidėjai paprastai pasieks pavadinimus, kurie nebėra spausdinami? Ar mes galime tik įsigyti žaidimų netrukus po jų išleidimo, kad vėliau neapmokėtume aukštų kainų už neapdorotas kopijas?
Štai realus klausimas: Kodėl mes turime būti nubausti? Nėra tiesiog atsakymo.
Nors tai yra blogiausias dalykas atskiriems žaidėjams, tai idealiai tinka pramonei. Naudotų žaidimų pardavimai yra tik pelningi tiems, kurie juos parduoda - nei leidėjai, nei kūrėjai nemato cento nuo naudotų pardavimų. Tai lengva pamatyti „Sony“ patento logiką, tačiau turi būti geresnis būdas išsaugoti pavadinimo vertę, nenužudant jo ilgaamžiškumo. Turi būti.
BESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESbswyBESPer: Destructoid